Duraniai

Duraniai − Afganistano puštūnų gentis (genčių sąjunga) ir kartu taip vadinama Afganistano valdančioji dinastija 1747−1978 m.

Duraniai istoriškai buvo viena įtakingiausių ir valdančiųjų genčių dabartinio Afganistano žemėse (kita dominuojanti gentis buvo puštūnų gilzajai). Anksčiau jie buvo vadinami abdaliais ir pavadinimą pakeitė, pasak legendos, sapno metu paragintas Achmadas Šachas Duranis, 1747 m. tapęs didelės imperijos Vidurinėje Azijoje karaliumi (šachu). Jis buvo tiesioginis palikuonis Sado, kuris buvo abdalių vadas 1588−1629 m. valdant Abasui Didžiajam. Tuo metu abdaliai pirmą kartą paminėti ir, tikėtina, vienokia ar kitokia genčių sąjunga jau tuo metu egzistavo. Tuo pat metu paminėta, kad abdaliai vertėsi avių auginimu į rytus nuo Kandaharo. XVII a. vid. paminėti vėl gyvenantys prie Kandaharo, iš kur buvo išstumti gilzajų ir XVIII a. pr. gyveno prie Herato. XVIII a. pirmoje pusėje Nadiras padovanojo abdaliams daug žemių Kandaharo provincijoje atsilygindamas už kariavimą jo pusėje. Jo pajėgose buvo 12 tūkst. abdalių raitelių. Manoma, kad žemės sklypus tuo metu gavo 100 tūkst. abdalių šeimų ir jų skaičius dar padaugėjo valdant Achmadui Šachui Duraniui. Po Nadiro mirties abdaliai buvo tokie galingi, kad naujos valstybės vadu išsirinko iš savo tarpo Zadozajų klano iš popalzajų genties atstovą, chaną Achmadą, kuris titulavosi šachu. Kartu jis suteikė naują pavadinimą abdaliams duraniai, pagal karališkąjį titulą (dorr-e dorrān, kas reiškia „perlas iš perlų“ ). Duranių kilmės valdančioji dinastija išsilaikė iki 1978 m. komunistų perversmo ir prezidento Muhamedo Daudo nužudymo. Dinastija turėjo dvi šakas: Zadozajų ir Muhamedzajų.

Abdalių (Duranių) gentis istoriškai turi dvi šakas: zurakų ir pandžpajų. Jų kilmė nėra aiški, jie tikriausiai atėjo iš Tobos ar Goro kalnų. Jų genčių sąjungą sudaro dešimt puštūnų genčių. Pagal kilmės legendą, jų bendruoju protėviu buvo Abdalis, kuris save kildinosi iš bendro puštūnų genčių protėvio Kaiso Abdul Rašido. Pandžpajų šakai priklauso trys didelės gentys: alizajai, išakzai (sakzai), nurzajai; dvi mažesnės gentys: makohiai ir koganiai. Zurakų (Zirakų) šakai priklauso musazajai, alkozajai, popalzajai ir barakzajai. Politiškai istorijos eigoje aukščiausia valdžia tarp duranių priklausė popalzajams ir barakzajams. Duraniai tikriausiai įsikūrė kaip politinė sąjunga, nes, pvz., adozajų gentis, irgi kildinanti save iš Abdalio, nepriklauso duraniams. Daugiausiai duraniai įsikūrę Faraho ir Kandaharo provincijose. Dėl artimo ryšio su Afganistano emyrais bei karaliais ir dėl to, kad jos žemės buvo įgytos už nuopelnus karuose, genties valdymo struktūra nėra įprasta. Kiekvienas klanas yra valdomas vado sardaro, kuris yra giminės galva. Smulkesnės klano grupės vadovaujamos chanų, kurie yra iš valdančiųjų giminių. Vadų valdžia nėra absoliuti. Gentis daugiausiai užsiima žemdirbyste, moterys audimu. Vyrai parneša vandenį, moterys melžia. Apie 100 tūkst. duranių XX a. pb. gyveno klajokliškai. Bendras jų skaičius XX a. pb. vertintas 2 mln. žmonių. Duranių ūkyje prekyba nėra labai reikšminga. Pasiturintys genties nariai patys žemės nedirba, o samdo prižiūrėtojus buzgarus ir darbininkus, daugiausiai iš tadžikų. Neturtingi duraniai gali samdytis buzgarais, bet niekuomet nebūna paprastais darbininkais. Duranių gyvenviečių namai statomi aplink chano namą, kuris paprastai būna įtvirtintas. Duraniai pasižymi dideliu religingumu, kiekviename kaime yra jų dvasinis lyderis ir patarėjas mula. Duraniai išpažįsta sunizmą.