Gibilis arba Gira (akadų k. girra, girru) – ugnies dievybė Mesopotamijos mitologijoje. Pagal vieną versiją, buvo dangaus dievo Anu ir deivės Šalos sūnus, pagal kitą – Enkio. Kai kada laikytas ir Nusku sūnumi. Pirmąkart Gibilis paminėtas Faros (gyvenvietė senovinio Šurupako miesto vietoje) dievų sąraše (XVI a. pr. m. e.). Laikytas tiek kuriančiąja, tiek griaunančiąja jėga, atnešančia mirtį, sietas su deginančia vasaros kaitra. Pirmuoju aspektu Gibilis – šviesos nešėjas ir apvalanti ugnis, taip pat ugnis kalvio žaizdre bei degimo krosnyje, kur degamos plytos. Dėl to buvo vadinamas „miestų įkūrėju“.[1][2]
Tikėta, jog Gibilis, kaip ir Enkis, padedąs nuo burtų, kovojąs su raganavimu.[2] Šiuo aspektu minimas babiloniečių mite „Gira ir Elamatum“, kuriame Gibilis – dievų kovotojas, kovojantis su „moterimi iš Elamo“ (taip neretai būdavo įvardijamos kerėtojos), kuri sukėlusi badą ir pavertusi gyvulius bergždžiais. Gibilis ją įveikęs, o Enlilis kerėtojos kūną pavertęs žvaigždynu.[3] Pasak akadų mito apie karo ir maro dievą Erą, pas Gibilį atvyksta Mardukas, kad šis apvalytų jo galios ženklą. „Blogųjų demonų utukku“ užkalbėjimuose veikia kartu su tėvu Enkiu, siekdamas išsiaiškinti septyneto blogio demonų kilmės paslaptį. Tuo tarpu „Raudoje apie Ūro sunaikinimą“ Gibilis padeda Enliliui, miesto ir jo gyventojų naikintojui.[2]