Panigingara arba Panigara (Paniĝinĝarra, Paniĝara) – dievas Mesopotamijos mitologijoje, garbintas Adabe. Dievavardis būdavo užrašomas ir sutrumpinta forma, Senosios Babilonijos karalystės laikų įrašuose aptinkamas variantas dPa-an-ni-gá-ra.[1] Meli-Šipako valdymo laikais datuojamame įraše įvardijamas EN ku-dur-ri, „kudurru viešpats“.[2]
Adabe būta šio dievo šventyklos, kuri vadinosi Eursag[…] (visas pavadinimas neišliko).[3] Galbūt ta pati Panigingaros šventykla minima Larsos valdovo Rim-Sino I įraše.[3] Kita šventykla, panašu, vadinosi Emeteursag (šumerų k. 'didvyrio verti namai'),[4] taip pat, kaip su dievu Zababa siejama žinomesnė šventvietė Kiše.[1] Dar kita šventykla vadinosi Enigurru ('siaubu apdengti namai'), taip pat vadinosi Ištarės, kaip „Nipūro karalienės“, šventykla.[5] Be šių, žinomos dar dvi: Eutul ('kaimenės namai')[6] ir šventykla neišlikusiu pavadinimu.[7] Manfred Krebernik, remdamasis Andrew R. George tyrinėjimais, daro prielaidą, kad visos jos buvo Adabe.[2]
Dievų sąraše An = Anum Panigingara – Ninhursagos ir jos vyro Šul-pa-e sūnus.[2] Senesniame Veidnerio dievų sąraše įrašytas greta kito Ninhursagos sūnaus Ašgio, su juo siejamas ir kituose šaltiniuose.[2] Panigingara minimas ir drauge su motina, pvz., laiškų sveikinimų formulėse.[2] Vėlesniuose šaltiniuose gali būti tapatinamas su Ninurta (panašiai kaip Pabilsagas).[2] Wilfred G. Lambert šį dievą apskritai įvardija „Ninurtos pavidalu“.[8]
Paminėtas keliuose Mesopotamijos literatūriniuose kūriniuose. Humoristiniame[9] pasakojime „Trys jaučių varovai iš Adabo“ apibūdinamas kaip „jų išminčius, mokovas, Adabo dievas“, be to, kaip „klerkas“, galbūt taip pašiepiant teismo procesą.[10] Prabėgomis paminėtas prastai išlikusiame mite Urašas ir Mardukas.[11]