Atomo branduolys

Atomo branduolio modelis, rodantis kompaktišką dviejų tipų nukleonų gniužulą: protonų (raudoni) ir neutronų (mėlyni) Šiame paveiksle protonai ir neutronai atrodo kaip kartu sulipę kamuoliukai, bet iš tiesų tikrasis branduolys (kaip supranta šiuolaikinė branduolinė fizika, negali būti taip paaiškintas, tam reikia naudoti kvantinę mechaniką. Iš tiesų kiekvienas nukleonas turi keletą padėčių vienų metu.

Atomo branduolys – tankus regionas atomo centre, sudarytas iš protonų ir neutronų. Jis buvo atrastas 1911 m., po to, kai buvo interpretuotas auksinės folijos eksperimentas, jį atliko Hansas Geigeris ir Ernestas Marsdenas, vadovaujami Ernesto Rezerfordo. Branduolio protono-neutrono modelis buvo pasiūlytas Dmitrijaus Ivanenko 1932 m.[1] Beveik visa atomo masė sukoncentruota branduolyje, orbitose skriejantys elektronai sudaro tik labai nedidelę masės dalį.

Branduolio skersmens intervalas svyruoja nuo 1,75 fm vandeniliui (protono skersmuo)[2] iki maždaug 15 fm sunkiausiems atomams, tokiems kaip uranas. Šie dydžiai yra žymiai mažesni už atomo diametrą (branduolys + elektronų debesis).

Fizikos šaka, kuriai rūpi atomo branduolio nagrinėjimas ir supratimas, bei jo sandara ir kokios jėgos laiko branduolį visumoje, vadinama branduoline fizika.

  1. Bernard Fernandez and Georges Ripka (2012). „Nuclear Theory After the Discovery of the Neutron“. Unravelling the Mystery of the Atomic Nucleus: A Sixty Year Journey 1896 — 1956. Springer. p. 263. ISBN 9781461441809. Nuoroda tikrinta 15 February 2013.
  2. Geoff Brumfiel (2010 m. liepos 7 d). „The proton shrinks in size“. Nature. doi:10.1038/news.2010.337.

Developed by StudentB