Hinduizmas (seniau – induizmas[1]; skr. सनातन धर्म = IAST: sanātana dharma, hind. हिन्दू धर्म, IAST: hindū dharm) – religija (arba sąlyginis keleto religinių srovių apibendrinimas), atsiradusi Indijos subkontinente, vyraujanti Indijos religija. Terminas „hinduizmas“ yra vakarietiškos kilmės, žinomas nuo viduramžių (hind pavadinimas persiškas, suteiktas pagal Indo upę) patys hinduistai nuo XIX a. savo religiją linkę vadinti „Sanatana Dharma“, kas išvertus iš sanskrito reiškia „amžinasis įstatymas“. Šiuo metu pasaulyje yra netoli milijardo hinduistų (jie sudaro 80 % Indijos gyventojų). Tai trečia pagal tikinčiųjų skaičių religija pasaulyje po krikščionybės ir islamo. Didžioji dauguma pasaulio hinduistų gyvena Indijoje, tačiau jų taip pat nemažai yra Nepale, Bangladeše, Šri Lankoje, Indonezijoje, kai kuriose Afrikos bei Vakarų šalyse. Vakarų šalyse daugumą hinduistų sudaro iš Indijos atvykę imigrantai bei jų palikuonys, tačiau taip pat yra nemažai vakariečių, atsivertusių į šia religiją ar į vieną iš daugybės jos atšakų (pvz., Tarptautinė Krišnos sąmonės organizacija, Ramakrišnos misija ir kt.).
Hinduizmas pradėjo klostytis apie I tūkstm. pr. m. e., tačiau į save įtraukė gerokai senesnę senovės arijų religiją (vedizmą), bei vietinių tautų kultus, kurie galimai gyvavo dar keli tūkstantmečiai iki indoeuropiečių pasirodymo Indijoje. Hinduizmo šventaisiais tekstais laikomos Vedos – mitopoetinės sandaros tik žodine perdava perduodami kūriniai, skirti dievų pašlovinimui. Pats žodis „veda“ reiškia „vydėjimas, vyda, regėjimas ir žinojimas“. Taip pat prie Vedų priskiriami jų komentarai, iš kurių žymiausi yra filosofinio pobūdžio kūriniai – Upanišados. Tiesa, praktiškai hinduizmas remiasi daugiausia „Mahabharatos“, „Ramajanos“ epų bei įvairių mitologinių pasakojimų Puranų medžiaga. Priešingai nei abraominės religijos, hinduizmas neturi jokio bendro, pagrindinio šventraščio, vienų ar kitų tekstų iškėlimas priklauso nuo religinės atšakos.
Hinduizmo religija neretai apibūdinama kaip giminingų religijų kongregacija, neturinti vieno įkūrėjo (kaip islamas ar krikščionybė) ar vieningos, aiškios ir visiems bendros doktrinos ar šventraščio. Hinduizmas pasižymi panteono, kultų, ir krypčių bei sektų įvairove. Dėl tokio pliuralizmo hinduizmui būdingas sugebėjimas absorbuoti įvairius dievus, kultus, požiūrius. Hinduistų supratimu religinė tiesa yra transcendentinė, neišreiškiama žodžiais, todėl įvairios doktrinos vertinamos tik kaip skirtingi – ilgesni ar trumpesni – šios tiesos suvokimo keliai. Bendras hinduizmo pagrindas yra socialinė institucija – kastų sistema ir vedų, kaip autoritetų, pripažinimas. Brahmanizuotame hinduizme svarbios samsaros, majos doktrinos – tikima, kad be matomos realybės (majos) yra amžina egzistencija be kaitos. Pagrindinis hinduistų siekis yra išsivaduoti iš reinkarnacijų rato (samsaros) ir patekti į amžinąją būtį. Tačiau šios sąvokos hinduizme nėra nei universalios, nei visuotinai žinomos.
Lyginant su kitomis didžiosiomis religijomis, hinduizmui būdinga nuolatinė kaita ir plėtra. Dėl sinkretinio pobūdžio ir vidinės įvairovės hinduizmas negali įgyti jokios „užbaigtos“, aiškiai apibrėžtos formos, struktūros, doktrinos. Seniausieji tradiciniai elementai adaptuojasi naujose sąlygose, suderinami su modernybe, lengvai modifikuoja ir absorbuoja naujoves.