Madhva

Madhva (1238 m. – 1317 m.), taip pat vadinamas Madhvačarja, Purna Pragja ir Ananda Tirtha, buvo svarbus hinduizme dvasinis mokytojas, šventasis ir šventraščių žinovas, tatvavados (dvaitavados, dvaita vedantos) filosofijos pradininkas. Madhva priklausė vaišnavų tikėjimui, ir tapo vienos iš keturių vaišnavų tradicijų – Brahma sampradajos – pagrindiniu ačarja.

Gimė mažame Padžakos kaime, netoli Udupio miesto, Karnatakoje, Pietų Indijoje. Būdamas tik 12 metų amžiaus savo iniciatyva buvo įšventintas kaip sanjasis (atsižadėjęs vienuolis). Visą gyvenimą buvo dinamiškas dvasinis lyderis, keliavo, pamokslavo, dalyvavo debatuose, taip įtikindamas daug raštų žinovų ir dvasininkų (brahmanų), kurie tapdavo jo mokiniais. Parašė daug veikalų sanskrito kalba, 37 jo veikalai išliko iki šių dienų ir vadinami Sarvamūla.

Udupyje Madhva įsteigė Krišnos šventyklą/mokyklą (Udupi Šri Krišna Matha), o aplink ją įkūrė aštuonias šventyklas/mokyklas (mathus) savo pagrindiniams mokiniams. Visi aštuoni Mathai ir Krišnos šventykla išliko veikiantys ir naudojami gyvenimui bei mokymui tradicijos dvasininkų iki šių dienų ir yra vienas iš pagrindinių piligrimų traukos centrų Pietų Indijoje.

Tradicijos teigimu, Madhva pasižymėjo antžmogiškomis fizinėmis bei intelektualinėmis galiomis bei žiniomis; tikima, kad jis buvo trečioji Vaju inkarnacija, po anksčiau buvusių Vaju inkarnacijų kaip Hanumano ir Bhimos. Vienas svarbiausių epizodų tradicinėje Madhvos biografijoje – jo piligriminė kelionė kartu su mokiniais į Himalajų kalnus susitikti su nematomu mistiniu būdu ten tebegyvenančiu Vedų raštijos sudarytoju išminčiumi Vjasa. Susitikęs su Vjasa, Madhva tapo Vjasos mokiniu ir gavo nurodymą parašyti vaišnavų tradiciją sustiprinančius šventraščių komentarus.

1. ↑ Sharma, B. N. Krishnamurti (1962). Philosophy of Śrī Madhvācārya (reprint leid.). Motilal Banarsidass Publ 1986. p. XI-XXV. ISBN 9788120800687. Nuoroda tikrinta 16 April 2015.