Mahabharata

Mahabharata (skr. महाभारत = IAST: Mahābhārata-) – senovės indų epinė poema, vienas svarbiausių hinduizmo religinių tekstų. Dažnai tituluojama kaip ilgiausia pasaulyje tautosakos poema, kurią sudaro apie 180 tūkst. šešiolikaskiemenių eilučių.^[1] Epas padalytas į 18 dalių (parvų), devynioliktoji papildoma dalis vadinasi „Harivamša“. Epo pagrindinį siužetą sudaro herojinis pasakojimas apie 2 giminingų šeimų Kauravų ir Pandavų kovą dėl valdžios. Greta pagrindinio pasakojimo yra daug mitų, legendų ir didaktinių intarpų. Reikšmingiausias etinis, religinis, filosofinis epo tekstas yra šeštosios „knygos“ dalis (25–42 skyriai) „Bhagavadgyta“.^[2]

„Mahabharata“ susiklostė per kelis šimtmečius žodinėje tradicijoje. Nėra vieningo „Mahabharatos“ teksto – amžiams bėgant susiklostė skirtingos teksto atmainos. Pradžioje kurta sanskritu, vėliau „Mahabharata“ išversta į kitas Indijos, Pietryčių Azijos kalbas, įgijo kitoniškus pavidalus. Tradicijos laikoma, kad epą sukūrė legendinis brahmanų dainius Vjasa, dar vadinamas Krišna Dvaipajana. Pasak mitų, pirmąsyk visą „Mahabharatą“ pagarsinęs Vjasos mokinys Vajšampajana per karaliaus Džanamedžajos atliekamą aukojimą.

Pagal tradicinę indų chronologiją, „Mahabharata“ priklauso dvidešimties tūkstančių metų senumo periodui, kuris sutampa su aukso amžiumi. Pasak mokslinės chronologijos, „Mahabharata“ galėjo būti sukurta tarp III a. pr. m. e. ir III a. m. e. (galutinis pavidalas – apie IV a.), o joje vaizduojami IX–VIII a. pr. m. e. vykę įvykiai.^[3][4]

1. ↑ Mahābhārata.0Bruce M. Sullivan. Historical Dictionary of Hinduism. The Scarecrow Press, 1997.0p. 127–128
2. ↑ „Mahabharata“. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008
3. ↑ Van Buitenen; The Mahabharata – 1; The Book of the Beginning. Introduction (Authorship and Date)
4. ↑ Brockington, J. L. (1998). The Sanskrit epics, Part 2. Volume 12. BRILL. p. 21.