Pieva

Pieva – tai ekosistema (biogeocenozė, fitocenozė), kurioje vyrauja žolinių augalų (mezofitų ir higrofitų) daugiametės bendrijos, nevegetuojančios žiemą, augančios įvairaus drėgnumo, derlingumo, druskingumo dirvožemiuose.^[1] Nuo stepių bendrijų, kurios taip pat sudarytos iš daugiamečių žolinių augalų, pievos skiriasi tuo, kad joms nebūdingi kserofitai ir vasaros sausros periodas. Beveik visos pievos miškų zonoje priskiriamos azoniniam augalijos tipui.

Geografiniu požiūriu pievos labiausiai būdingos Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostai. Labai palankios sąlygos pievoms susidaryti yra miškų zonos pietinėje dalyje, miškastepių zonos šiaurinėje dalyje, kalnų subalpinėje juostoje. Pievos pasaulyje užima apie 150–200 mln. ha. Paprastai vešliausios pievos formuojasi žemesnėse reljefo vietose, kur viso vegetacijos sezono metu palankios hidrologinio režimo sąlygos žolėms intensyviai augti.^[2]

Prie pievų buveinių priskiriamos sausos arba tik laikinai drėgnos (mažiau nei pusę metų jose vandens lygis sulig arba virš paviršiaus) ne pajūrio buveinės, kuriose augalija dengia daugiau kaip 30% ploto. Jose vyrauja migliniai (Poaceae) ir kiti nesumedėję augalai (kerpių, samanų, paparčių, viksvų bendrijos). Prie šių buveinių taip pat priklauso sukcesinės piktžolių bendrijos ir kultivuojami žolynai (pvz., žaliosios poilsio zonos), tačiau nepriklauso ariamų laukų žolinė augalija. Prie pievų buveinių priklauso ir retmiškiais apaugusios bendrijos, kuriose medžių padengimas iki 5–10%.^[3]

1. ↑ Rašomavičius V. (red.), 1998. Lietuvos augalija 1. Pievos. Kaunas – Vilnius.
2. ↑ Tupčiauskaitė J., 2012. Botanikos mokomoji lauko praktika: Stuomeninių augalų mokomųjų ekskursijų konspektai, užduotys ir kontroliniai klausimai. – Vilnius.
3. ↑ Ulevičius A., Tupčiauskaitė J., 2013. Ekosistemų praktikumas: buveinės ir jų būdingosios rūšys. – Vilnius