Tripitaka

Tripitaka (skr. त्रिपिटक tripiṭaka; Pali tipiṭaka; „trys krepšiai“) – formalus kanoninių budizmo raštų rinkinio (kanono) pavadinimas. Budistiniuose kraštuose egzistuoja daug skirtingų kanono versijų. Seniausiu laikomas ir plačiausiai žinomas yra theravados mokyklos Pali kanonas.

Budizmo kanonas pradžioje buvo įsimenamas ir perduodamas mintinai (žodžiu). Jis buvo suskirstytas į tris dalis, kurios užrašius tarsi sudarė tris pintines – tripitaka. Paprastai laikoma, kad „pintines“ sudaro šios kanono dalys:

Pirmą raštų dalį sudaro Vinaja pitaka (skr. vinaya piṭaka) – elgesio (pažodžiui „treniruočių“, „susitvardymo“) taisyklės, arba etikos kodeksas, kurio turėjo laikytis ankstyvoji sangha (vienuoliai ir vienuolės). Laikoma, kad šios taisyklės negailestingai buvo taisomos, jei tik Buda susidurdavo su vienuolių elgesio nesklandumais.

Kita dalis – Sūtra pitaka (skr. sūtra piṭaka; „sūtra“ pirminė reikšmė – siūlas, linija, „tai kas susieja“, „kas suverta ant vieno siūlo“; pali: sutta piṭaka) – Budos mokymas, jo pasakyti „pamokslai“ ir kiti pasisakymai. Sūtrapitaką sudaro daugybė skirsnių, iš viso yra apie 10 tūkstančių sūtrų.

Trečia dalis – Abhidharma pitaka. Šioje „pintinėje“ surinkti labai įvairūs veikalai ir dažnai įvairiose Tripitakos versijose šios pintinės turinys gerokai skiriasi, kadangi abhidharma buvo atskirų budizmo mokyklų pagrindų išdėstymas.

Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad kai kurių mokyklų kanonus sudarė daugiau nei trys pintinės. Vėlesnės (nebe ankstyvojo budizmo) mokyklos skirtingai traktavo Tripitakos sąvoką. Mahajanoje Tripitaka buvo traktuojama dvejopai. Iš vienos pusės (pvz., Lotoso sūtroje) taip buvo vadinamas senųjų mokyklų sukauptas šaltinių rinkinys, kuris buvo laikomas atskiru nuo pačios mahajanos šaltinių ir šitoks požiūris yra gana įprastas net mūsų dienomis. Bet iš kitos pusės, Tripitaka buvo vadinami bet kurie budistiniai raštai, taip virsdama apskritai budistinės literatūros sinonimu. Abu požiūrius galima sutikti dabartinėje Kinijoje ir kitur.